Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
SUGRIAUTAS MIESTAS |
2009-01-29, 17:12 |
Miestas, apšviestas besileidžiančios saulės spindulių, taikiai ūžė, džiaugėsi, gyveno. Viskas jame buvo nepaprasta: ir medžiai, ir gėlės, ir mašinos. Dar gi tvarkos prižiūrėtojas gatvių sankryžoje panašėjo į žalią pušies konkorėžį. Miestas taip ir būtų pasinėręs į ramią vakaro miglą, kuri slinko nuo upės, jei ne du įvykiai, kurie sekė vienas paskui kitą. Ties didžiąją miesto aikšte, gerai matomoje vietoje kakta kakton trenkėsi dvi keistos formos automašinos, rudos ir apvalios, labai panašios į kaštonus. Berniukai, valdę greitaeiges mašinas, susiginčyjo ir,viską užmiršę, aiškinosi eismo taisykles. Švilptelėjęs pagalbon atskubėjo autoinspektorius, na, tas, kuris visiems priminė pušies konkorėžį. Staiga nuostabusis miestas sudrebėjo, nes į jo patį centrą, prie apvirtusių automašinų...stuktelėjo ir įsirėmė didelis, grėsmingas batas. Vaikai apstulbo ir nepratarė nė žodžio. Pakėlę siaubo išplėstas akis, jie pamatė įžūlų ir grėsmingą Vycką, pramintą kiaušinvagių, nes jis pavasariais drąskydavo paukščių lizdus. -Štai ir baigta...Bomba nukrito...Elektroninė...Bum-bum-bum...Bombeliauskas...- ir Vycka, patrypęs bei pašokinėjęs smėlio duobėje, kojomis pamakalavęs tarp ažūrinių tiltų, veidrodinių dangoraižių ir gėlynų, lyg tai kvatodamas, lyg maurodamas, pasišalino. Miestas atrodė baisiai - tartum savartynas, praūžus uraganui. Šalia subjaurotų kaštonų gulėjo ir pušies konkorėžis, budriai ėjęs milicininko pareigas. Berniukai sutrikę ir bejėgiai, smėlėtomis rankomis pasitrindami akis, žiūrėjo į nueinančio Vyckos nugarą. Tik Austėja, glostydama rankute sumindžiotas gėles, verkė be garso.Petriukas atsigavo pirmasis: -Pinočetas...- sumurmėjo ryžtingai. -Ne...Tai tikras Benladenas...- pataisė jį Ridas, ir abu, nors saulė jau buvo netoli laidos, pradėjo atstatinėti sužalotą ir išniekintą miestą. |