Tą vakarą vieną, tik vieną, tą vakarą vieną rudens ant stiklo rasoto eilutę pirštu rašaluotu rašiau.
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Dienoraštis
VIDUTINYBĖ - IR REZULTATAS, IR MASINĖS KULTŪROS MAISTAS |
2009-01-26, 10:10 |
Pigūs juokeliai, lėkštos dainuškos, paparacių ir kakadu žabangos, apkalbos, nuogybės, horoskopų išmintis, pranašystės ir toro kortos - tai penas, kuriuo minta minios apkvailintų piliečių. Masinė kultūra sau išsiugdė besotį vartotoją, vidutinybę, kurios sąskaita pati tunka, penisi, pasikelia "į žvaigždes", kurios terpėje ji pati toliau sėkmingai dauginasi...Vidutinybė myli saugų, ramų, be katarsio, be vidinės graužaties gyvenimą, jai net patinka, kai per ekraną liejasi monstrų kraujas, bet niekam...neskauda...Vidutinybė labai paranki valdantiesiems, nes ji neturi savo kritinio požiūrio, savo nuomonės ir ja labai lengva manipuliuoti...Tai atsitiko, pavyzdžiui, Seimo rinkimuose, kai televiziniai herojai tapo tautos išrinktaisiais...Gyvenimas tampa čigonišku balaganu, tuštybės mūge, "išeigine būtimi ir buitimi", kai net ašarojant būna linksma...Šiuo atveju rimtoji KULTŪRA yra nereikalinga, kelia rūpesčius ir klausimus, be to, (o, varge) jai reikia padėti, ją reikia finansuoti, kai tuo tarpu MASINĖ kultūra pati iš savęs pragyvena, pati sau užsidirba ir dar...linksmina...Chi-chi ir cha-cha ideologija nepaprastai veiksminga, agresyvi, viską pakelyje ardanti, žudanti, tartum prasiskverbiančioji RADIACIJA. Ji tiesiog paraližuoja tautos kūrybines galias, literatūrą ir meną apipainioja lipniais voratinkliais, nustelbia riksmais, kvatojimais, fejerverkais, žybčiojimais...Net į mokyklų bibliotekas plūsta ne pasaulinės klasikos kūriniai, bet detektyvinis-parnografinis skaitalas, menkaverčiai žurnalai, perpildyti sekso motyvų...Gražu ar ne, kai literatūriniai laikraščiai leidžiami vos-ne - ne vos 1 -1,5 tūkstančio egzempliorių tiražu?..Susiimi rankomis už galvos ir atsidūsti: Viešpatie, kas mūsų tautos laukia ateityje?..Be idealų, be taurių siekimų, be atjautos?..Bet ir laukti nereikia...Į šį klausimą, galbūt, jau mums atsakė trys paauglės mergaitės, kaip juodosios paukštės nuo daugiaaukščių namų stogų nuplasnojusios ...į mirtį...Kodėl?.. Gal jos vargšelės pagalvojo, kad gyvena virtualiame masinės kultūros pasaulyje, kur galima laisvai skraidyti, užsimiršti, pasiduoti monstrų ekstazei?..Gal?..O gal dar blogiau?..
|