Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
KATINO MAURICIJAUS PARADOKSAS |
2009-01-16, 09:32 |
KATINO MAURICIJAUS PARADOKSAS Miesto laikraštyje nuo praeitų metų rudens, pabiurus orams, mielaširdingieji korespondentai gelbsti keturkojus, talpina spalvotas nuotraukas, aprašo šunų bei katyčių nuotykius, nelaimes, graudžius pergyvenimus, tragedijas.Kiek jausmo, švelnumo, žmogiškos meilės ir susirūpinimo...Publikacijos nelieka be atgarsio. Mieli keturkojai suranda savo šeimininkus, jautrius globėjus, patenka į apartamentus, kotedžus, kartais net į jausmingų ponių buduarus...Ypač visus sujaudino grynaveislio katino Mauricijaus istorija, verta romanisto plunksnos...Jis, rudasis katinas, švelnaplaukis ir mėlynakis, buvo rastas Žvėryne,prie šiukšlių konteinerio su dideliu būriu apšiurusių "panelių" - pavasariškai kniaukinčių katyčių...Gelbėtojų komanda katiną Mauricijų atsargiai pagavo, išprausė, sušukavo, pavalgidino, suteikė jam medicininių paslaugų ir nufotografavę kreipėsi į skaitytojus: KAS SUTEIKS PASTOGĘ MAURICIJUI?..Kilo didelis ažiotažas, net grumtynės už teisę suteikti malones kilmingam keturkojui. Ji atiteko mielaširdingams verslininkui Jeronimui, kuris savo bute neseniai buvo atlikęs euroremontą...Tad katinas Mauricijus, nežiūrint ekonominės krizės, įsitaisė jaukiai ir puikiai... ...Mauricijų prisiminiau vakar, pučiant žvarbiam sausio vėjui, nešančiam pavojingą plikšalą.Ėjau pro tuos pačius šiukšlių konteinerius, kur netikėta laimė nusišypsojo garbingam katinui. Šį kartą taip pat šmirinėjo kačių tuntas, jos taršė plastmasinius maišelius, ieškojo maisto išėdų, grūmėsi dėl pieno dešrelių, silkės uodegos..."Gal ir joms kada nors nusišypsos laimė?" - šyptelėjau savyje ir nuėjau toliau, bet mano žvilgsnis užkliuvo už vargano, aplūžusio kioskelio, kuris šviečiančio bankelio fone atrodė fantasmagoriškai ir tikrai apgailėtinai...Bet ką aš čia kalbu?..Kioskelis - tai mūsų gatvės "pažiba", bomželių sostinė, atgaivos oazė, vyrų susibūrimų, netikėtų pažinčių, užsimezgančių meilių, o kartais ir konfliktų epicentras...Kai Seimas įnirtingai grumiasi su alkoholizmu, čia gali aptikti bene 20 rūšių "bambalio" -denatūruoto bei spirituoto, kuris, kaip neutroninė bomba kerta iš pašaknų, lyg kūju tvatina per pakinkius ir visiškai paraližuoja smegenis...Štai ir dabar - kioskelio papėdėje, tiesiog ant ledo, krentant šlapdribai, sėdi penketas tautiečių. Sėdi, ginčyjasi -tai rusiškai, tai lenkiškai, tai lietuviškai...Ir nė velnio...Katinai ir karščiu degančios katytės sušaltų - o jiems nė motais...Jie juk bomžai, jie- benamiai, jie užsigrūdinę, jie medituoja virtualiame savo pasaulyje...Nors ir apkvaitę, jie visi vis tiktai nujaučia, kad JŲ, kaip katino MAURICIJAUS, niekas neapglobs rūpesčio skara, nesušildys nuoširdžiu žodžiu, nepamalonins net žvilgsniu...Apspuręs kioskas - tai benamių, bedarbių, visų nelaimėlių tikroji viltis ir užuovėja... ***********************
|